Ieva: Rugsėjo pirmoji Nr. 2

Šią savaitę galvoju, kad mes, žmonės, vis dėlto tikrai galime žymiai daugiau, nei mums patiems atrodo. Gebame per vieną  naktį imti ir pakeisti savo principines nuostatas, jei to reikalauja aplinkybės. Gebame, jei reikia, iš kirvio išvirti sriubą. Gebame, jei norime, kasdien nustebinti patys save.

Per du karantino mėnesius buvome jau beveik pripratę prie nuotolinio mokymo – susidėliojo sistema, išryškėjo nauji prioritetai, atsirado nauja dinamika. Nepaisant to, žinoma, kiekvieną dieną visi – ir mokytojai, ir choristai – ilgėjomės choro garso, to stebuklo, kuris nutinka visiems vienoje patalpoje dainuojant kartu. Man, atvirai pasakius, po tų dviejų karantino mėnesių jau buvo sunku nepasiduodant emocijoms klausyti chorinės muzikos įrašų… Todėl, vos tik Vyriausybei paskelbus, kad atnaujinamas vaikų neformalusis ugdymas, mūsų vaikai iškart pradėjo grįžti į klases. Skaityti toliau

Virtualios muzikos pamokos: techniniai patarimai

Daugumoje mokyklų įsibėgėjant nuotoliniam mokymui, norime pasidalinti keliais virtualaus darbo patarimais. Apie tai, kaip visą mokyklą kraustėme į internetą, pasakojome ankstesniame įraše – paskaityti galite paspaudę čia.

Vienus patarimus gavome iš kitų chorų ir mokyklų, kitus radome internete, ir kai kurie iš jų kardinaliai pakeitė mūsų virtualių pamokų ir repeticijų kokybę – ypač “Original Sound“ ir “Share Screen“ funkcijos Zoom platformoje. Nuoširdžiai rekomenduojame išbandyti! Jei naudojatės ne Zoom, o bet kokia kita platforma, Jums bus naudingos paskutiniuose punktuose įvardintos nuorodos.

Absoliučiai visos nuorodos, kuriomis pasidalinsime, veda į nemokamus ir jokios registracijos nereikalaujančius įrankius! Skaityti toliau

Ieva: Užaugti per vieną naktį. Virtuali muzikos mokykla

Neapsimesiu: dar šių metų pradžioje mintis apie tai, kad mūsų muzikos mokykla galėtų dirbti virtualioje erdvėje, man būtų atrodžiusi juokingai. Ką ten juokingai – turbūt neįgyvendinamai. Ne vienerius metus naujų vaikų priėmimo metu Valerija juokaudavo, kad mūsų reikalavimai vaikui tikrai nėra dideli: reikia, kad jis tiesiog ateitų į pamoką. Tik tiek. Nes sėdėdamas namie ant sofos dainuoti ir groti dar nei vienas neišmoko. Šitas pajuokavimas visada atrodydavo visiškai logiškas – dainavimas chore juk neįmanomas be kitų choristų, be dirigento, be stebuklo, kuris įvyksta visiems įkvepiant tą pačią akimirką. Faktas, kad vaikas turi fiziškai ateiti į choro repeticiją, visada atrodė nekvestionuotinas. Skaityti toliau

Martyna: Kiek meilės gali tilpti vaiko širdyje?

Pagaliau išpildžiau seniai vaikams duotą pažadą: gimtadienio proga mažuosius dainininkus išsivedžiau į lauką. Įsikūrę pievelėje vaikai vaišinosi saldainiais, riestainiais ir braškėmis. Mažieji čiauškėjo įvairius juokus, dalinosi prisiminimais apie savo gimtadienį, įvairias keliones ir išvykas. Vaikai neslėpė susijaudinimo, kai ištraukiau maišelį pilną balionų ir kiekvienam pripūčiau jų pasirinktą. Pasiūlius kažką ant baliono nupiešti, vaikai vos pasidalino flomasterį! Jie puolė piešti mamą, tėtį, brolį ir sesę, nepamiršo ir mylimo gyvūnėlio. Stebėjau juos ir supratau, kad laukdami kol draugas baigs piešti jie ugdo kantrybę, viena ranka laikydami balioną, o kita piešdami ant nelygaus paviršiaus jie lavina kruopštumą, leisdami pažiūrėti ir paliesti savo ,,meno kūrinį” jie puoselėja draugystę ir pasitikėjimą.  Skaityti toliau

Benedikta: Ko išmokau mokydama

Prisimenu, kai  buvau maža, ant aprasojusių langų piešdavau smuiko raktą ir visokias natas. Įsivaizduodavau, kad tai yra klasės lenta, ant kurios rašau ir aiškinu vaikams muzikos pamoką. Visada svajojau būti muzikos mokytoja. Kaip ten sakoma – jei labai stipriai svajoji ir nori, jėgos atsiranda toms svajonėms įgyvendinti. Mama, matydama mano potencialą muzikai, nuvedė į muzikos mokyklą. O po 8 klasės iškeliavau į J. Tallat – Kelpšos konservatoriją, kur mokiausi chorinio dirigavimo specialybės ir galiausiai po 12 klasės mano svajonė tapo realybe! Po 12 klasės įstojau į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, derindama mokslus su muzikos mokytojos darbu. Nesenai pati sėdėjau suole ir klausiau, ką mokytoja aiškina mokiniams, o dabar tai darau aš!  Bet niekas nesakė, kad gyvenimas išlindus iš už mokinio suolo bus lengvesnis… Pirmi mokytojavimo metai buvo sunkūs. Buvo ir ašarų, ir streso. Pamenu tuos pirmus kartus, kai “Ugnelės“ direktorė Valerija palikdavo mane vieną su mokiniais ir pasakydavo: dabar vadovauja mokytoja Benedikta. Tie pirmi kartai, kai turėjau rinkti repertuarą, atsakyti už vaikus, užtikrinti, kad jiems nieko netrūktų, o klasėje būtų puiki atmosfera… Skaityti toliau

Diana: Mylėti sceną, o ne save scenoje

Jaunojo muzikanto pasiruošimas koncertams, festivaliams, konkursams tikrai nėra paprastas. Kaip ir visa mokymo programa, tai turi būti labai gerai apgalvota. Kiekvienas viešas pasirodymas (nebūtinai scenoje) yra iššūkis tiek pedagogui, tiek mokiniui.

Pirmiausia reikia tinkamai parinkti repertuarą. Svarbu, kad vaikui patiktų grojama programa, kad jis ją suprastų ir lengvai galėtų perteikti kūrinio nuotaiką. Todėl būtina gerai pažinti mokinį. Neretai pedagogai suklysta parinkdami kūrinius ne pagal mokinio intelektą. Reikia pažinti vaiko individualybę, žinoti jo pasaulėjautą, charakterį, mokinio vidinį pasaulį, požiūrį į muzikavimą ir meno suvokimą. Atsimenu, kaip klausiau aštuonių metų mokinės atliekamo virtuoziško F. Chopin kūrinio ,,Fantazija-Impromtu“. Ji pasižymėjo techniniais sugebėjimais, ritmo pojūčiu, bet jos grojime labai trūko muzikos, nebuvo jausmo, nebuvo  pasakojimo, trūko siužeto, išgyvenimų. Manau, kad muzika yra daugiau nei natos – muzika yra kalba, emocija, jausmai, žmogaus-atlikėjo vidinis pasaulis. Muzikos kalba mes perteikiame istoriją, kurią kiekvienas interpretuojame savaip, todėl nesuprasdami kūrinio negalime kalbėti, negalime jo pasakoti – istorija bus nereikšminga, tiesiog be prasmės. Skaityti toliau

Martyna: Negėda jausti

Tik pradėjus rašyti šį įrašą, pagalvojau apie lietuvių liaudies patarlę: „žuvis kur giliau, žmogus kur geriau“. Ir nerandu geresnės frazės mūsų nuolatiniams ieškojimams, profesiniam keliui, tarpusavio bendravimui apibūdinti. Natūraliai norime, kad viskas tiek mums, tiek mūsų artimiesiems būtų gerai, kad juos lydėtų sėkmė, džiaugsmas, ramybė. Bet ne visada būna taip, kaip norime. Būna dienų, kai tik pabudus nesinori nieko daryti, kamuoja liūdnos mintys, atrodo, net mašinos ir namai, pro kuriuos kasdien praeiname skubėdami atlikti reikalų, pilkesni, o dar, žinoma, nuolatinis melancholiškos nuotaikos palydovas – blogas oras… Kiekvienas iš mūsų turime savus būdus, kaip kovoti su neigiamomis emocijomis: vienam padeda išsikalbėjimas, kitam – geras kino filmas ar mėgstama muzika, trečias renkasi sporto salę.  Tačiau yra būdas, kurį renkasi tikriausiai didžiausia dalis žmonių – liūdesį, pyktį ir kitas neigiamas emocijas stengiasi ignoruoti. Man atrodo, tai pats blogiausias problemos sprendimo būdas. Skaityti toliau

Dominykas Kazimieras: Mano pirmasis milijonas muzikos mokykloje

Labas, mano vardas Dominykas Kazimieras. Mano pažintis su muzika prasidėjo dar pirmoje klasėje, kai tėvai išleido į muzikos mokyklą. Nuo pat mažų dienų žinojau, kad darau kažką daugiau. Nors mūsų muzikos mokykloje ir nebuvo grandiozinių kelionių ar neįtikėtinai aukšto lygio konkursu, aš gerai žinojau kad darau truputį daugiau nei visi tie, kurie muzikos mokyklos nelanko. Galbūt tai iš dalies buvo puikių pedagogų nuopelnas, galbūt pats mokyklos vibe’as prie to prisidėjo . Nežinau. Žinau tai, kad muzikos mokyklos lankymas man išėjo į naudą. Ir aš nekalbu apie muzikinius sugebėjimus, kuriuos gavau lankydmas muzikalkę. Kalbu apie dalykus, kurių dėka tapau žmogumi. Skaityti toliau

Greta: Muzika patiems mažiausiems

Mane visuomet žavėjo patys mažiausi šio pasaulio gyventojai – vaikai. Tai, kaip jie nuo pat gimimo tyrinėja ir pradeda pažinti pasaulį atrasdami kažką nuostabaus kasdienybėje, kurioje mes, suaugę, dažnai skubėdami pamirštame sustoti ir džiaugtis paprastais dalykais: šnarančiais medžių lapais, čiulbančiais paukštukais, ramiu popietiniu pasivaikščiojimu ar muzika… Ne veltui ir pati pasirinkau muzikos pedagogės profesiją tam, kad galėčiau padėti mažiesiems pažinti ir atrasti muzikos teikiamą džiaugsmą, o jų tėveliams galėčiau pasakoti apie mažai kam žinomą, bet moksliniais tyrimais įrodytą muzikos naudą.

Studijų metais mano šeimoje atsirado nuostabus lėliukas, sūnėnas Jurgis. Jo šypsena ir žibančios akys išgirdus nuolatos dainuojamas liaudies dainas, jo noras šokti ir krykštauti skambant klasikinei muzikai tapo mano įkvėpimu gilinti žinias apie muzikos galią patiems mažiausiems. Ankstyvojo muzikinio ugdymo tema parašiau savo diplominį darbą ir dabar dirbu tam, kad daugiau mažylių augtų taip, kaip Jurgis – padedami muzikos. Skaityti toliau

Martyna: Aš dirbu savo vaikystės svajonių darbą

Labai dažnai pagalvoju: kokia mano diena būtų šiandien, jei nereikėtų eiti koridoriumi apsuptai vaikų klegesio, jei nereikėtų ruoštis ir planuoti kiekvienos keturiasdešimt penkias minutes trunkančios pamokos? Ką veikčiau, jei penktadienio (ar kitos dienos) vakare neturėčiau koncerto, kur už mokinius jaudinčiaus dešimt kartų labiau nei už save? Uždavusi šiuos klausimus sau – sustoju. Nerandu tinkamo atsakymo. Dirbu mokytoja ir darant kažką kitą savęs neįsivaizduoju jau nuo šešerių metų. Gal jaučiuosi taip todėl, nes visi man artimiausi žmonės dirba šį emocionalų darbą? O gal todėl, kad jau šešerių turėjau savo moters mokytojos idealą? Bet ar tai realu? Ar žmogus gali jau gimti mokytoju? Ar ši specialybė įgimta ar įgyjama? Skaityti toliau