Valerija: Kas yra choras?

Man choras – pats nuostabiausias gyvenimo modelis. Šiuo metu dirbu su vaikų choru. Nežinau, kas esu – mokytoja, vadovė, vadybininkė ar tiesiog žmogus, kuriam likimas leido prisiliesti prie paties trapiausio gyvenimo tarpsnio – vaikystės. Visada sakau, kad sunkiausia dirbti ne su profesionalais, ne su suaugusių choru, bet su vaikais. Jie yra tie, kurie tave permato kiaurai, tie, kurie neatleidžia klaidų, kurie tave vertina čia ir dabar. Kurie dar nesupranta, kad gal kada nors gyvenime jiems gali tavęs prireikti. Jie tave vertina dabar. Jiems arba gera tavo chore arba jie balsuoja labai paprastai – kojomis. Nepatikai – jie tiesiog pas tave neateis. Bet supranti, kad privalai ne tik patikti. Tavo darbas – sugebėti per dainavimą padėti suprasti, kas yra gyvenimas. Deja, jis ne visada toks gražus, kokio mes norime. Jame yra visko: džiaugsmo, skausmo, nusivylimo, nepasitikėjimo, baimės… Aš visa tai matau chore.

Kiekvienas sezonas nuostabus. Su dideliu džiaugsmu laukiu rytojaus: rytoj naujokų krikštynos. Vis galvoju, ką naujo galiu pasiūlyti savo vaikams. Kiek iš šitų mažučių, kurie šiais metais atėjo, liks. Kuriems choras taps antrais namais? Kurie iš šitų vaikų skambins po daugelio metų ir kvies į savo vestuves ar savo vaikų krikštynas? Kaip jaučiasi mano mergaitė, kuri per praėjusį sezoną pirmą kartą nusišypsojo per trečią koncertą? Kaip sekasi mano kitai mergaitei, kuri per kelionę verkė iš baimės? Ar sugebėsiu rasti raktą į šių mergaičių ir berniukų širdutes?

Bet koks nuostabus jausmas, kai matai vaiko akis, kai jis pirmą kartą nusišypso scenoje! Kai vaikai per įsidainavimą dainuoja VIENĄ garsą ir matai, kad jiems tai beprotiškai gražu. Kai matai, kaip vaikas ne visada nori ateiti į repeticiją, bet atėjęs – užsimiršta… ir dainuoja iš visos širdies.

Kasmet laukiu naujo sezono, po kiekvienų moksleivių atostogų vėl laukiu repeticijų… Iš praėjusio sezono labiausiai įstrigo keli paprasti dalykai. Kaip mergaitė, kuriai 10 metų, išmoko pati apsirengti koncertinę suknelę. Kaip tada, kai prieš kelionę tarėmės, kas su kuo norėtų gyventi, viena mergaitė pasiūlė traukti burtus, kad nei vienam choristui nebūtų skaudu. Kaip kita mergaitė per koncertą verkė, o paskui per visus kitus šypsojosi kaip saulė. Kaip koncerto metu reikėjo per 15 minučių persirengti iš koncertinių suknelių į tautinius rūbus ir visos mergaitės per 7 minutes ne tik persirengė, bet ir viena kitai supynė kasas… Kaip mačiau santūriuosius japonus verkiant per koncertą… Kas laukia kitame sezone? Žinau viena – liūdna nebus.

Matau, kokie mūsų vaikai nuostabūs.

Ir tai yra choras. Mano choras. Mano vaikai.

Valerija

Ką manote Jūs?

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s