Ieva: Jungtinis Lietuvos stebuklų choras

Atsimenu, buvo pati rugpjūčio pabaiga. Prieš pat mokslo metus – milijonas darbų ir darbelių, naujų choristų skambučiai “ar dar turit laisvų vietų“, senų choristų žinutės “mokytojaaa, kada chore rugsėjo pirmoji, pasiilgau visų!“, tėvų laiškai “o kaip šiais metais atrodys repeticijų tvarkaraštis?“ Valerija vairavo automobilį – važiavome pirkti segtuvų, o gal natų sąsiuvinių, o gal pasiimti rūbų iš siuvėjos, – kalbėjomės apie planus ir svajones naujam sezonui. Tą sezoną dar ruošėmės pradėti Vilniaus J. Tallat-Kelpšos konservatorijoje, bet jau sukome galvas, kur kitais metais kraustytis su vis didėjančiu būriu vaikų ir į koncertų salę nebetelpančiais tėvais, planavome rugsėjo koncertus, galvojome, ką šiemet nuveiksime su savo moksleivių chorų festivaliu. Bet trūko dar KAŽKO – iššūkio, kuris su naujomis idėjomis pažadintų vidury nakties, projekto, apie kurį kalbantis būtų sunku nusėdėti vietoje.

Valerija buvo prieš kelias dienas grįžusi iš chorvedžių “Vasaros akademijos“. Dalinosi įspūdžiais – tą rugpjūtį į “Vasaros akademiją“ buvo atvažiavęs estas Hirvo Surva su savo berniukų choru, jiems įsidainuojant palubėje skambėjo obertonai, ir jis, bandydamas rasti atsakymą į klausimą, kodėl Estijoje berniukų ir vyrų chorų judėjimas gerokai stripresnis nei Lietuvoje, ėmė pasakoti apie chorą “Kalev“, į kurį renka berniukus iš visos Estijos. Choras per daugiau nei dešimt gyvavimo metų tapęs tokiu prestižiniu, kad talentingiausi berniukai į jį NORI patekti, kaip galėdami dirba ir stengiasi savo choruose, taip nejučia dar ir dar  keldami savo choro – o ir visos šalies chorų – lygį. Aš prisiminiau “El Sistema“ – apie kadaise matytą dokumentinį filmą, pristatantį fenomenalų Venesuelos orkestrinį judėjimą, prieš penkiasdešimt metų šalį pradėjusį vaduoti iš  skurdo ir nusikalstamumo, Valerijai buvau pasakojusi ne kartą, bet tas pasakojimas visada skambėdavo utopiškai. Kiek patylėjome, sustojome prie raudono šviesoforo. Valerija su šypsena, bet visiškai ramiu balsu konstatavo faktą: “Darom Jungtinį Lietuvos vaikų chorą.“

Net ir tada, kai nutarėm, kad DAROM, kai prisiskaičiau internete apie analogiškus Naujojoje Zelandijoje, Ugandoje, Amerikoje veikiančius chorus, kai pradėjome popieriuje dėlioti konkrečius žingsnius, visa tai atrodė sunkiai įtikėtina. “Ugnelės“ mokytojos Dovilė ir Toma sureagavo unisonu: “Jūs nesveikos!“ Rugsėjis ir spalis praėjo labiau svajojant, nei planuojant – leidome sau svajoti apie viską, apie septyniasdešimt vaikų, programą su vargonais, Lietuvos miestelius, kuriuose niekada nesame buvę, lektorius, iš kurių straipsnių ir minčių nuolat mokomės… Atvirai pasakius, man kažką iš tiesų pradėti daryti buvo baisu. O jei išgirsiu neigiamą atsakymą? O jei du neigiamus atsakymus? O jei tris? Kai pasidarėme preliminarią projekto sąmatą, prie lapo rymojau ilgai – kiekviena svajonė, kiekvienas žingsinis turėjo savo kainą. Išsiunčiau dešimtis laiškų privatiems rėmėjams. Parašėme projektą Lietuvos kultūros tarybai. Surinkau Lietuvos liaudies kultūros centro sekretorės telefoną ir paprašiau sujungti su direktoriumi. Lapkričio pabaigoje jau turėjome kur repetuoti, turėjome kuo maitinti vaikus, turėjome už ką samdyti lektorius. Paskambinome savo dailininkei Lidijai ir pasakėme: “Daryk naują logotipą. Turėsim dar vieną chorą.“

Mintis, kad “o gal niekas nenorės dalyvauti (!!!!!!)“, atėjo tik tada, kai pradėjome laukti pirmųjų paraiškų. Ir abejonės – o kodėl turėtų norėti? Kokia tikimybė, kad masė vaikų pasirinks kas mėnesį šeštadienį keltis paryčiais, važiuoti per visą Lietuvą, mokytis iki vakaro, gyventi svetimų žmonių namuose, sekmadienį mokytis vėl, vėl važiuoti per visą Lietuvą, grįžti namo pirmadieniui jau baksnojant į nosį? Kiek mokytojų norės kas mėnesį atsisakyti savaitgalių su šeima? Iki pat paskutinės paraiškų teikimo dienos džiūgavome dėl kiekvieno naujai prisijungiančio miesto ir miestelio. O tada, pačią paskutinę dieną, pasipylė skambučiai. Ir laiškai. Ir žinutės. Mūsų suplanuotos vietos užsipildė visos iki vienos, o paraiškas atsiųsti pavėlavusių bent valandą turėjom atsiprašyti – šį kartą visi netilpsim. Norinčių buvo žymiai daugiau, nei galėjome priimti! Atsimenu, dirbau Knygų mugėje, ir pasidariusi kavos pertraukėlę rinkau galutinį dalyvių sąrašą – jų buvo tiesiog per daug, todėl teko kiekvienam, nors truputį neatitinkančiam mūsų nuostatuose apsibrėžtų sąlygų, skambinti ir kviesti atvažiuoti į seminarus be vaikų. Ir visi nuoširdžiai nusimindavo – nes visi tie mokytojai, kaip ir mes, savo vaikams norėjo kažko TOKIO, kažko, kas reikalautų daug pastangų, bet duotų daug-daug-daug patirties, kas atimtų daug laiko, bet dovanotų daug prisiminimų. Kaip laukiau su jais visais susipažinti!

Bet pirmąją Jungtinio choro dieną stipriausias visgi buvo ne tas momentas, kai į Lietuvos liaudies kultūros centrą ėmė rinktis dar nepažįstami žmonės. Stipriausia buvo akimirka, kai ryte, prieš visiems atvažiuojant, su Valerija įėjome į salę ir pamatėme joje chorui suruoštas kėdes. Niekada nepamiršiu, kaip jai užėmė kvapą: “Bus TIEK DAUG vaikų..?!“ O vaikai… Jie važiavo iš visur: Biržų, Druskininkų, Kupiškio, Marijampolės, Mažeikių, Panevėžio, Salantų, Šiaulių, Šeduvos, Viekšnių… Kai kurie kėlėsi ketvirtą ryto. Kiti važiavo dviem ar trim traukiniais. Mokytojai pasakojo, kad buvo visko: kai kuriuose choruose norinčių buvo tiek, kad reikėjo traukti burtus, kas važiuos. Pirmą savaitgalį nežinojau, kur dėtis: norėjosi su visais susipažinti, viską nufilmuoti, kiekvieną nufotografuoti ir kiekvienam po kelis kartus pasakyti, kaip džiaugiuosi juos matydama. Kai pirmosios dienos vakare po seminarų, po lakstymų, po visko skaudančiom kojom atėjau į repeticiją, 75 vaikai jau dainavo. Per geras penkias valandas čia pat, mūsų akyse, už lango temstant ankstyvo kovo vakarui, gimė naujas choras. Ir tada dar kartą supratau, kiek daug mes galim padaryti, kai leidžiam sau svajoti.

Ką manote Jūs?

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s