Dovilė: Visiems, kurie nedrįsta dainuoti ar kitaip muzikuoti

Kadangi muzikuoju jau daugiau kaip 15 metų, per tą laiką nuomonių esu girdėjusi visokiausių. Ne apie tai, ar reikia mokyti žmogų, kuris yra be klausos (nors asmeniškai manau, kad ją turi visi, kurie gali atskirti savo telefono skambutį nuo kitų telefonų), o apie tai, kad žmonėms nedrąsu. Ir nesuprantu, iš kur atsiranda tas nedrąsumas. Baisu, kad aplink pilna gerai dainuojančių žmonių? Kažkas kažkada iškritikavo? Kažkada bandžiau, bet į mane niekas nekreipė dėmesio? Esu girdėjusi daugybę variantų, bet mano atsakymas visada tas pats: ne pas tuos žmones ėjote, nes tikras mokytojas turėtų rasti, kaip prie Jūsų prieiti. Nesakau, kad visi bus solistai ar profesionalūs muzikantai, bet kad muzikos mokytis gali visi – net neabejoju. 

Neseniai klausiau nuostabaus smuikininko Martyno Švėgždos Von Bekker interviu:

,,Muzikos linkėčiau kiekvienam žmogui: su ja susidurti, pasimokyti, prisiliesti prie jos, ją išgirsti, – kalbėjo jis. – Net ir neturinčiam klausos. Nes muzika yra sritis, kuri apima labai daug kitų sričių. Apjungia. Ir ji yra viena iš pirmykščių, žiūrint į visą žmonijos istoriją. Pradedant nuo Afrikos, nuo tų būgnų, šokių, visų dalykų aplink laužą, ar mamutą, ar dramblį gaudant. Visa tai yra nusiteikimas su ritmu, su judesiu, su garsu, savęs įkvėpimas. Tas įsiklausymas, susiliejimas su kitais ir įsiklausymas į save. Tai nepaprastai sutelkia.

Kai buvau nuvažiavęs pas benediktinus (prie Kelmės į vienuolyną), man padarė įspūdį, kaip vienuoliai giedojo grigališkąjį choralą. Tyrai. Iš šešių vyrų balsų į vieną melodiją – unisonu, pilną obertonų. Iš vienos pusės stovintys vyrai unisonu gieda choralą ir iš kitos pusės šeši vyrai atsako unisonu. Ir gaunasi nežemiškas garsas. Mane tai labai sujaudino. Po to tas žmogus, kuris mane priėmė, pasakė, kad tik 4 ar 5 iš šitų žmonių turi klausą. Kiti yra be klausos. Jie norėdami ir tikėdami, dainuodami po kelis kartus per parą, besimelsdami už kitus (jie tam pasišventę) išlavino savo klausą. Iki tyrumo. Man, kaip muzikantui, buvo antausis.“

Nuėjusi į kirpyklą išsišnekėjau su kirpėja, kad aš muzikantė, o ji papasakojo, kad kažkada labai norėjo dainuoti. Nuėjo pas vieną mokytoją, pasimokė dvi pamokas, o trečią pamoką mokytoja pasakė, kad neturi laiko. Mano pašnekovė nutarė, kad buvo labai prasta dainininkė, o mokytoja nežinojo, kaip tai kitaip pasakyti. Aš pradėjau ginti mokytoją – žinot, juk visko būna, aš pati dažnai neturiu laiko, daug darbų ir panašiai. Ji tik nuleido galvą… Tada sugalvojom, kad galima ateiti pas mane. Susitarėm, kad aš viską į akis pasakysiu. Nes tikiu, kad nėra visiškai muzikuoti negalinčio žmogaus.

Kaip norėčiau, kad mes, muzikos mokytojai, dirbtume nuoširdžiau ir jautriau –  dažnai pamirštame, kad suaugę žmonės daug jautriau priima pastabas apie savo muzikinius įgūdžius, jaučia gėdą ir baimę suklysti. Iš vienos mokinės teko išgirsti tokį pasakymą: ,,Ant senatvės (mokinei buvo tik 45 metai) pabandyt įsinorėjau, bet jeigu būsiu beviltiška – pasakykit…“ Iš vaiko niekada nesu girdėjusi nieko panašaus.

Kokia būčiau laiminga, jei galėčiau išgirsti kiekvieno pro šalį einančio suaugusio žmogaus slaptą norą muzikuoti! Kiekvienam tokiam žmogui tyliai pasakyčiau – žinau, kad baisu, bet pabandykite, juk nieko neprarasite, gal net… kažką surasite!

Vienas komentaras “Dovilė: Visiems, kurie nedrįsta dainuoti ar kitaip muzikuoti

Ką manote Jūs?

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s