Valerija: Choro repeticija, kurioje nedainuojama

Vakar per choro pamoką visiškai nedainavom… Užsiplepėjom.

Kartais man atrodo žymiai svarbiau su vaikais pasišnekėti. Vaikai mano kalbėjimus vadina „moralais“. Ir aš pati kartais sakau – „ruoškitės, bus moralas“. Bet vaikai mano „moralais“ labai džiaugiasi.

Vakar mūsų mokykloje vyko pavasariniai atsiskaitymai. Taip, taip. Atsiskaitymai.

Viskas prasidėjo nuo to, kd viena mergaitė labai nuliūdo ir apsiverkė gavusi devynis. Ne penkis, ne šešis, o DEVYNIS. Ką mes darome su savo vaikais??? Mes – tėvai, mokytojai, visuomenė. Reikalaujam iš žuvytės, kad liptų į medį, o iš drambliuko – kad mokėtų skraidyti… Žmonės juk skirtingi. Vaikai – taip pat. Linkiu nepamiršti, kad vaikai – žmonės. Ir ne tik žmonės, o skirtingos ir nuostabios asmenybės.

Man atrodo, kad vaikams yra labai svarbu būti įvertintiems. Negalima žuvytei rašyti dešimtuko tik už pastangas lipti į medį. Jeigu ji nežinos, kad tai jai neskirta, gal ji sugalvos tapti lipimo į medį čempione ir visą gyvenimą kankinsis. Man atrodo, kad mokytojų ir tėvų pareiga yra padėti atrasti vaikui SAVO gabumus. Leiskime žuvytei būti plaukimo arba nardymo čempione… Ji bus laiminga ir gaus tik dešimtukus. Bet šiuo laikmečiu turime labai didelę problemą: vaikai nori tik dešimtukų. Ir iš VISŲ DALYKŲ. Noras labai gražus ir geras, bet iš fantazijos srities. Taip tiesiog nebūna.

Vakar chore kalbėjomės apie gabumus, apie nevienodus žmones, apie pažymius, apie save ir pokalbis natūraliai peraugo į kiekvieno vaiko gabumų aptarimą. Pradėjau nuo vieno vaiko ir pasiūliau visiems pasisakyti, kokius mato jo gabumus.

Dar dabar man gražu prisiminti, kaip tai vyko… Su kokiu entuziamu ir tikrumu vaikai sakė vieni kitiems gražius žodžius! Bet priimti, kai kiti giria, vaikams buvo labai sunku. Kai kurie puolė ginčytis, kad čia ne apie mane, kai kurie paraudo, kiti sulindo į kėdę… Bandau daryti išvadą, kad mes neišmokome savo vaikų priimti komplimentus. Ar savo vaikams norėdami gero nedarome klaidos rodydami tik jų minusus? Jiems patiems labai sunku įsivertinti.

Vakar labai norėjau, kad vaikai patys vieni kitiems pasakytų, kokie jie nuostabūs. Tėvais vaikai ne visada tiki. Kartais jiems atrodo, kad savo vaikus giria visi tėvai ir tai nebūtinai yra tiesa. Mano pagyrimais vaikai irgi ne visada tiki. Matau :) Todėl labai norėjau, kad jie apie save išgirstų  iš bendraamžių. Gal po truputį, po truputį patikės?

Ką vertina vaikai? Kas jiems atrodo svarbu? Raudona gija per visą pokalbį – mokėjimas išklausyti: bet kada galiu prieiti pasikalbėti, mane supranta, mane girdi. Mato ne vien save. Kai kurie gabumai aiškūs ir matomi: gražiai piešia, gražiai dainuoja, moka keturias kalbas, gerai skaičiuoja. Bet buvo ir įdomių, pavyzdžiui – yra graži. Ar graži – gabumas?  Nusprendėm, kad taip. Nes mes visi gražūs, bet ne visi moka džiaugtis savo išore. Daug mergaičių taip stipriai nepasitiki savo išore, kad joms labai sunku pamatyti savo grožį. Ta proga papasakojau istoriją, kaip būdama paauglė sėdėdavau prieš veidrodį ir verkdavau, kokia aš negraži.

Buvo labai gera matyti, kad vaikams tai yra svarbu. Jie labai norėjo pasakyti vieni kitiems kuo daugiau gražių žodžių ir padėti pamatyti kitam žmogui jo gabumus. O vieną išvadą padarėme bendrą visam chorui: beveik visiems vaikams buvo pasakyta, kad jie draugiški, moka išklausyti ir visada yra geros nuotaikos. Nusprendėme, kad čia jau mūsų choro virusas. Nes jie ne visada buvo tokie. Man gera girdėti, kad mūsų mokykloje vienas kitą vaikai „užkrečia“ gerumu ir užuojauta.

Vaikai, ačiū už nuostabią pamoką <3

Ką manote Jūs?

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s