Ieva: Kiek laimės telpa viename blizgutyje?

Šiandien savo telefono dėkle radau blizgutį iš Klaipėdos dainų šventės – tokį paprastą blizgaus popieriaus gabalėlį. Laukdama eilėje pavalgyti pietų VDA valgykloje galvojau, kiek daug laimės telpa viename blizgaus popieriaus gabalėlyje. Paskui, jau srėbdama šaltibarščius, supratau, kad laimė telpa ten, kur mes ją pasidedam.

dav

Kai per Klaipėdos dainų šventę Paulina paprašė jai nuo žemės paduoti ką tik į dangų iššautą blizgutį, jo pakelti pasilenkiau su šypsena: dar neišaugo. Bet kai atsisukau į chorą, pamačiau tris eiles ne tokio jau mažo amžiaus blizgančių akių: ir man! Jie dalinosi tais blizgučiais su aplink estradoje stovinčiais kitų chorų nariais, slėpė juos kišenėse, natų segtuvuose, piniginėse, ir mes su mokytojais susižvalgėme: kokie geri ir paprasti mūsų vaikai!

Stovykloje praleidę porą pirmųjų dienų, visi susėdome kartu susirašyti taisyklių, kuriomis vadovausimės likusį laiką. Galvojau, kad vaikams jau bus išryškėję dalykai, dėl kurių reikia papildomai susitarti ir į kuriuos verta atkreipti dėmesį. Iškirto jau antru numeriu: „jei matai, kad žmogus vienas, jį užkalbinti“. „O kas, jei tas žmogus nori pabūti vienas ir visai nenori kalbėtis?“ – paklausė viena mergaitė, o choristė Greta iškart palinksėjo galva: „tai gerai, bet pasiteirauti, ar jam viskas gerai, mes privalome.“ Šešta taisyklė: „nebijoti paprašyti pagalbos, jei jos reikia.“ Niekam net nekilo minties parašyti, kad tą pagalbą reikia suteikti, o aš ir neklausiau – tai atrodė savaime suprantama. Keturioliktą taisyklę, kai visas jau surašėme, vaikai kelis kartus apibraukė… „Nevažiuoti ant savęs.“ Kiek kartų stovykloje girdėjau: „ei, nekalbėk taip apie save, keturiolikta taisyklė!“, kiek kartų jos sulaužymas buvo kontratakuojamas komplimentais draugui, kiek kartų mes su mokytojais kalbėjome, kad jos laikytis sunkiausia ir mums: „vėl vėluoju, galėjau ir geriau, negražiai atrodau, o gal vaikams neįdomu…“ Sulaukę draugų pastebėjimo, kad laužo keturioliktą taisyklę, vaikai šiek tiek nustebdavo: o aš maniau, kad taip kalbėti apie save normalu…

dav

Praktikuotis kalbėti anglų kalba buvo baisu – ir jiems, ir man. Kai pamačiau pirmąsias ašaras pamokoje, mano galvoje ėmė lakstyti daugybė mažų ievučių, darinėdamos stalčiukus ir ieškodamos atsakymo, kaip pasakyti šitam konkrečiam vaikui, kad jo vertė pasaulyje nepriklauso nuo anglų kalbos žodyno platumo. Bet kodėl jis turėtų manęs klausyti, jei anglų kalbos pamokose pripratęs puikiai žinoti savo vietą: sėsk, du? Po savaitės užsiėmimų, kai iš sportinio azarto vaikai pradėjo tarpusavyje kalbėti anglų kalba, o einant prie jūros apstodavo prašydami padėti sugalvoti asociacijas naujiems žodžiams, to vaiko rankose pamačiau knygelę anglų kalba. Nežinau, kiek daug paskaitė, nenorėjau atkreipti dėmesio į tai, kad savo noru laisvu laiku sėdi ant sofutės su didžiausiu priešu…

dav

Per dešimt dienų nė vienas nė karto neatėjo skųstis, kad kažkas nekalba, pykstasi, nedraugauja… O stovyklos pabaigoje sužinojome ištisą sąrašą susipykimų ir susitaikymų. Problemų ir nesusišnekėjimų sprendimus rado patys.

Vieną vakarą per vieną renginį verkiau du kartus. To jausmo aprašyti paprastais žodžiais ir rišliais sakiniais turbūt neįmanoma – kai prieš draugus atsistoja vaikas, ir dainuoja tokias gelmes, tokį spektrą jausmų… O kiti ne lyginasi su juo, ne matuojasi, ar patys pasirodys geriau ar prasčiau, o sulaiko kvėpavimą ir klauso. Tiesiog klauso to, ką prieš mus stovintis žmogus nori pasakyti. O pasibaigus renginiui prie visų garsiai sako: „žinai, aš į tavo koncertą pirkčiau bilietą. Ne, dešimt bilietų.“

dav

Kiekvieną dieną pabaigdavome paprastu padėkojimu. Kiekvienas galėdavo kiek nori kartų kelti ranką ir sakyti, už ką šiandien yra dėkingas ir kam. Ir tada „savaime suprantami“ dalykai virsdavo mažais stebuklais… „Ačiū, kad visi šiandien buvo geros nuotaikos.“ „Aš noriu padėkoti mokytojui Kazimierui, kad leido jam supinti plaukus.“ „Ačiū Indrei, kuri padėjo pasiruošti madų šou konkursui, nors mes esame skirtingose komandose“. „Dėkoju savo kambariokėms, kad šiandien gražiai susitvarkėm kambarį.“ Tas jausmas, kai paklausi: „kas norėtų už ką nors padėkoti?“ ir pamatai rankų mišką… O paskutinę dieną jie visi parašė laišką valgyklos darbuotojoms, kuriame padėkojo už skanų maistą. Apklijavo gėlytėmis ir Liepa, kuri buvo atsakinga už raštelio įteikimą, visą kelią jaudinosi, kad jos neatsiklijuotų. Nes žinojo, kiek daug laimės gali būti viename gabalėlyje popieriaus – nesvarbu, blizgiame ar sulankstytame į gėlytę.

dav

Ką manote Jūs?

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s