Labai dažnai pagalvoju: kokia mano diena būtų šiandien, jei nereikėtų eiti koridoriumi apsuptai vaikų klegesio, jei nereikėtų ruoštis ir planuoti kiekvienos keturiasdešimt penkias minutes trunkančios pamokos? Ką veikčiau, jei penktadienio (ar kitos dienos) vakare neturėčiau koncerto, kur už mokinius jaudinčiaus dešimt kartų labiau nei už save? Uždavusi šiuos klausimus sau – sustoju. Nerandu tinkamo atsakymo. Dirbu mokytoja ir darant kažką kitą savęs neįsivaizduoju jau nuo šešerių metų. Gal jaučiuosi taip todėl, nes visi man artimiausi žmonės dirba šį emocionalų darbą? O gal todėl, kad jau šešerių turėjau savo moters mokytojos idealą? Bet ar tai realu? Ar žmogus gali jau gimti mokytoju? Ar ši specialybė įgimta ar įgyjama?
Jau nuo pat mažumės mane žavėjo pedagoginis darbas: dienynų, pažymių knygelių pildymas, užduočių taisymas, koncertų planavimas… Dirbti mokytoju atrodė taip magiška ir taip sunkiai pasiekiama. Kodėl magiška? Mokytojas man visada asocijavosi su stebukladariu – atranda kalbą su visais, geba būti visų draugu, bet tuo pačiu – išlikti toks dalykiškas, sugeba net pačius tingiausius ir labiausiai nemotyvuotus mokinius priversti mokytis. Tada nesupratau, kaip tai įmanoma. O kur dar mokytojo išvaizda – nuolat pasipuošęs, pasitempęs, su šypsena! Būtent tokia buvo mano smuiko mokytoja, kuri tikriausiai išliks mano idealu visam laikui. Būdama vaikas vis žiūrėdavau į ją ir galvodavau, kad noriu būti tokia kaip ji. Ne kartą esu girdėjusi tokių minčių, kaip „neturėk idealų, nes tu toks vienintelis“ arba „nesilygiuok į kitus, kurk savo istoriją“. Nenoriu sutikti su šiomis sparnuotomis frazėmis. Būtent mano mokytoja mane ir skatino, ir ragino, ir palaikė.
Nežinau, kaip tai paaiškinti, bet pašaukimo vedamą pedagogą gali atpažinti iškart. Tai suprasi iš jo balso tembro, tono, nuolatinės šypsenos, užklasinio bendravimo, pasiruošimo pamokoms. Kai jis įeina į klasę, visi nuščiūva, jis prikausto visų dėmesį. Galiu pasidžiaugti, jog 99% mano gyvenime sutiktų mokytojų buvo mylintys savo darbą ir vaikus, kuriuos mokė. Miela sugrįžti pas juos net dabar, kai jau senai užvėriau mokyklos duris. Žinoma, ten, kur balta, būna ir juoda: neišvengiau susidūrimo ir su tuo 1% mokytojų. Tik dabar suprantu, kaip apmaudu dėl abejingumo viskam ir visiems iš jų pusės, kokios beprasmiškos dabar atrodo tokios pamokos… Tačiau mokausi visose situacijose įžvelgti gerąją pusę: savo mokytojos kelyje juos nuolat prisiminsiu, kad netapčiau ta mokytojų mažumos dalimi.
Pagalvojus apie mokytojo padėtį visuomenėje iškyla eilė problemų: atlygis už darbą itin mažas, jokių lengvatų ar ypatingų socialinių garantijų. Tai kodėl žmonės tampa mokytojais? Jei viskas taip nepalanku ir nepelninga, kodėl jie renkasi tokį kelią?
Manau, kad pašaukimą jaučiantis pedagogas pirmiausia šią profesiją renkasi dėl emocinio pasitenkinimo. Vaikų šypsenos, nupiešti piešiniai, šventiniai karpiniai klasei papuošti, gėlės žiedas po koncerto yra mano varomoji jėga. Jei jauti džiaugsmą po kiekvienos pamokos ir pasididžiavimą, kai tavo darbą kažkas įvertina, tu gali būti mokytoju.
Ne visiems duota stovėti priešais simfoninį orkestrą ar didžiulį chorą. Ne kiekvienas gali atlikti solinius vaidmenis Operos ir baleto teatre. Bet lygiai taip pat ne kiekvienas gali ir mokyti. Rašydama šį tekstą supratau, kad mokytoju yra gimstama. Žinau, visur ir visada būna išimčių, tačiau didžioji dalis mokytojų turi didaktinę prigimtį ir to negali paneigti. Dėkoju Dievui, kad mano gyvenime pasitaikė mokytoja, kuri mane skatino ir įkvėpė. Pasirinkau tą pati kelią, ir jei nors vienas mano mokinys mane įvertins taip, kaip aš vertinu ją – žinosiu, kad pasirinkau teisingai.
Mūsų choras 