Diana: Mylėti sceną, o ne save scenoje

Jaunojo muzikanto pasiruošimas koncertams, festivaliams, konkursams tikrai nėra paprastas. Kaip ir visa mokymo programa, tai turi būti labai gerai apgalvota. Kiekvienas viešas pasirodymas (nebūtinai scenoje) yra iššūkis tiek pedagogui, tiek mokiniui.

Pirmiausia reikia tinkamai parinkti repertuarą. Svarbu, kad vaikui patiktų grojama programa, kad jis ją suprastų ir lengvai galėtų perteikti kūrinio nuotaiką. Todėl būtina gerai pažinti mokinį. Neretai pedagogai suklysta parinkdami kūrinius ne pagal mokinio intelektą. Reikia pažinti vaiko individualybę, žinoti jo pasaulėjautą, charakterį, mokinio vidinį pasaulį, požiūrį į muzikavimą ir meno suvokimą. Atsimenu, kaip klausiau aštuonių metų mokinės atliekamo virtuoziško F. Chopin kūrinio ,,Fantazija-Impromtu“. Ji pasižymėjo techniniais sugebėjimais, ritmo pojūčiu, bet jos grojime labai trūko muzikos, nebuvo jausmo, nebuvo  pasakojimo, trūko siužeto, išgyvenimų. Manau, kad muzika yra daugiau nei natos – muzika yra kalba, emocija, jausmai, žmogaus-atlikėjo vidinis pasaulis. Muzikos kalba mes perteikiame istoriją, kurią kiekvienas interpretuojame savaip, todėl nesuprasdami kūrinio negalime kalbėti, negalime jo pasakoti – istorija bus nereikšminga, tiesiog be prasmės.

Daugelis žmonių yra išgyvenę scenos baimę (vieši kalbėjimai, pristatymai, koncertai ir t.t.). Jaudintis prieš viešą pasirodymą yra normalu, bet tai neturi sukelti streso. Kad to nenutiktų, mokinius būtina ruošti psichologiškai. Pedagogai turi išmokyti mokinį suvaldyti savo emocijas, valdyti jaudulį. Prieš pasirodymą būtina nusiraminti, nesiblaškyti, susikaupti, atpalaiduoti raumenis, sureguliuoti kvėpavimą giliai įkvepiant ir iškvepiant. Reikia mokinio mintis nukreipti nuo neigiamų emocijų. Svarbu susikaupti, susikoncentruoti, nes tai padeda įsigyventi į kūrinį. Garsus rusų aktorius ir režisierius K. S. Stanislavskis yra pasakęs: „Reikia mylėti meną, o ne save mene.“

Mokinys, dalyvaudamas koncertuose, festivaliuose, konkursuose, stiprės visapusiškai, įgis daug patirties, kuri pravers gyvenime. Dažni vieši pasirodymai padeda įveikti įtampą, moko kontroliuoti savo emocijas, padeda susikaupti ir susikoncentruoti, paspartina mokymosi procesą, ugdo atsakomybę. Mokiniui reikia nuolat priminti, kad atlikimo sėkmė priklauso nuo tinkamai bei reguliariai atliekamų namų darbų.

Rengimasis viešiems pasirodymams – ne tik mokinio, bet ir mokytojo tobulėjimas. Tai skatina pedagogų pažangą, priverčia peržiūrėti savo darbo metodiką, plečia mokymo repertuarą, moko greitai reaguoti į tam tikras situacijas.

Kaip gyvenime, taip ir scenoje – būna dienų, kai nesiseka, kai viskas slysta iš rankų, bet niekada dėl to nereikia pergyventi, ne „pasaulio pabaiga“, tai turėtų motyvuoti mokytis, skatinti eiti toliau, tobulėti ir kitą kartą grįžti pakelta galva ir nusiteikus pamuzikuoti. Nesėkmė iš tikrųjų yra sėkmė: žmogus mokosi ir tobulėja klysdamas bei sulaukdamas kritikos.

Kuo daugiau skatinkime jaunuosius atlikėjus pasirodyti scenoje ir patirti neapsakomą atlikimo džiaugsmą bei atrasti meno grožį. Noriu pabaigti LMTA lektorės Irenos Puzienės žodžiais, kuriais kasdien vadovaujuosi savo darbe: „Scena atlikėjui – kūryba, netikėtumas, įkvėpimas, nežinia ir laimė.“

Ką manote Jūs?

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s