Greta: Muzika patiems mažiausiems

Mane visuomet žavėjo patys mažiausi šio pasaulio gyventojai – vaikai. Tai, kaip jie nuo pat gimimo tyrinėja ir pradeda pažinti pasaulį atrasdami kažką nuostabaus kasdienybėje, kurioje mes, suaugę, dažnai skubėdami pamirštame sustoti ir džiaugtis paprastais dalykais: šnarančiais medžių lapais, čiulbančiais paukštukais, ramiu popietiniu pasivaikščiojimu ar muzika… Ne veltui ir pati pasirinkau muzikos pedagogės profesiją tam, kad galėčiau padėti mažiesiems pažinti ir atrasti muzikos teikiamą džiaugsmą, o jų tėveliams galėčiau pasakoti apie mažai kam žinomą, bet moksliniais tyrimais įrodytą muzikos naudą.

Studijų metais mano šeimoje atsirado nuostabus lėliukas, sūnėnas Jurgis. Jo šypsena ir žibančios akys išgirdus nuolatos dainuojamas liaudies dainas, jo noras šokti ir krykštauti skambant klasikinei muzikai tapo mano įkvėpimu gilinti žinias apie muzikos galią patiems mažiausiems. Ankstyvojo muzikinio ugdymo tema parašiau savo diplominį darbą ir dabar dirbu tam, kad daugiau mažylių augtų taip, kaip Jurgis – padedami muzikos.

Martyna: Aš dirbu savo vaikystės svajonių darbą

Labai dažnai pagalvoju: kokia mano diena būtų šiandien, jei nereikėtų eiti koridoriumi apsuptai vaikų klegesio, jei nereikėtų ruoštis ir planuoti kiekvienos keturiasdešimt penkias minutes trunkančios pamokos? Ką veikčiau, jei penktadienio (ar kitos dienos) vakare neturėčiau koncerto, kur už mokinius jaudinčiaus dešimt kartų labiau nei už save? Uždavusi šiuos klausimus sau – sustoju. Nerandu tinkamo atsakymo. Dirbu mokytoja ir darant kažką kitą savęs neįsivaizduoju jau nuo šešerių metų. Gal jaučiuosi taip todėl, nes visi man artimiausi žmonės dirba šį emocionalų darbą? O gal todėl, kad jau šešerių turėjau savo moters mokytojos idealą? Bet ar tai realu? Ar žmogus gali jau gimti mokytoju? Ar ši specialybė įgimta ar įgyjama?

Pasaulio chorinės muzikos simpoziumas

 

Ieva: Kiek laimės telpa viename blizgutyje?

Šiandien savo telefono dėkle radau blizgutį iš Klaipėdos dainų šventės – tokį paprastą blizgaus popieriaus gabalėlį. Laukdama eilėje pavalgyti pietų VDA valgykloje galvojau, kiek daug laimės telpa viename blizgaus popieriaus gabalėlyje. Paskui, jau srėbdama šaltibarščius, supratau, kad laimė telpa ten, kur mes ją pasidedam.

Kai per Klaipėdos dainų šventę Paulina paprašė jai nuo žemės paduoti ką tik į dangų iššautą blizgutį, jo pakelti pasilenkiau su šypsena: dar neišaugo. Bet kai atsisukau į chorą, pamačiau tris eiles ne tokio jau mažo amžiaus blizgančių akių: ir man! Jie dalinosi tais blizgučiais su aplink estradoje stovinčiais kitų chorų nariais, slėpė juos kišenėse, natų segtuvuose, piniginėse, ir mes su mokytojais susižvalgėme: kokie geri ir paprasti mūsų vaikai!

Valerija: Choro repeticija, kurioje nedainuojama

Vakar per choro pamoką visiškai nedainavom… Užsiplepėjom.

Kartais man atrodo žymiai svarbiau su vaikais pasišnekėti. Vaikai mano kalbėjimus vadina „moralais“. Ir aš pati kartais sakau – „ruoškitės, bus moralas“. Bet vaikai mano „moralais“ labai džiaugiasi.

Vakar mūsų mokykloje vyko pavasariniai atsiskaitymai. Taip, taip. Atsiskaitymai.

Viskas prasidėjo nuo to, kd viena mergaitė labai nuliūdo ir apsiverkė gavusi devynis. Ne penkis, ne šešis, o DEVYNIS. Ką mes darome su savo vaikais??? Mes – tėvai, mokytojai, visuomenė. Reikalaujam iš žuvytės, kad liptų į medį, o iš drambliuko – kad mokėtų skraidyti… Žmonės juk skirtingi. Vaikai – taip pat. Linkiu nepamiršti, kad vaikai – žmonės. Ir ne tik žmonės, o skirtingos ir nuostabios asmenybės.

Valerija: Vaikas nebenori lankyti būrelio. Ką daryti tėvams?

Visų pirma turiu prisipažinti, kad man niekada nepatiko terminas „būrelis“. Tai žodis, turintis laikinumo atspalvį. Tarsi į būrelį susiburia kažkokie žmonės ir visai nesvarbu, kiek kartų jie susitiks, kaip ilgai dirbs ir kas jie tokie. Jokių įsipareigojimų, jokio tęstinumo. Man, dirbančiai su choru, labiau priimtinas žodis „kolektyvas“ – grupė žmonių, siekiančių vieno tikslo, dirbančių ir tobulėjančių kartu. Choras man – ne būrelis, o kolektyvas. Ką daryti tėvams, jei vaikas nebenori būti kolektyvo dalimi? Vienareikšmiško atsakymo tikrai nėra. Tik iš savo praktikos žinau, kad šis klausimas kiekvienam vaikui anksčiau ar vėliau būtinai iškyla. Šitas etapas būna kiekvieno vaiko dainavimo karjeroje. Aš pati taip pat buvau sugalvojusi mesti muzikos mokyklą… Kodėl tai vyksta? Kodėl vaikas, kuris tik ką su didžiausiu džiaugsmu bėgo į repeticijas, staiga pareiškia, kad viskas, nebenoriu? Kaip elgtis?

Dovilė: Visiems, kurie nedrįsta dainuoti ar kitaip muzikuoti

Kadangi muzikuoju jau daugiau kaip 15 metų, per tą laiką nuomonių esu girdėjusi visokiausių. Ne apie tai, ar reikia mokyti žmogų, kuris yra be klausos (nors asmeniškai manau, kad ją turi visi, kurie gali atskirti savo telefono skambutį nuo kitų telefonų), o apie tai, kad žmonėms nedrąsu. Ir nesuprantu, iš kur atsiranda tas nedrąsumas. Baisu, kad aplink pilna gerai dainuojančių žmonių? Kažkas kažkada iškritikavo? Kažkada bandžiau, bet į mane niekas nekreipė dėmesio? Esu girdėjusi daugybę variantų, bet mano atsakymas visada tas pats: ne pas tuos žmones ėjote, nes tikras mokytojas turėtų rasti, kaip prie Jūsų prieiti. Nesakau, kad visi bus solistai ar profesionalūs muzikantai, bet kad muzikos mokytis gali visi – net neabejoju. 

Ieva: Jungtinis Lietuvos stebuklų choras

Atsimenu, buvo pati rugpjūčio pabaiga. Prieš pat mokslo metus – milijonas darbų ir darbelių, naujų choristų skambučiai “ar dar turit laisvų vietų“, senų choristų žinutės “mokytojaaa, kada chore rugsėjo pirmoji, pasiilgau visų!“, tėvų laiškai “o kaip šiais metais atrodys repeticijų tvarkaraštis?“ Valerija vairavo automobilį – važiavome pirkti segtuvų, o gal natų sąsiuvinių, o gal pasiimti rūbų iš siuvėjos, – kalbėjomės apie planus ir svajones naujam sezonui. Tą sezoną dar ruošėmės pradėti Vilniaus J. Tallat-Kelpšos konservatorijoje, bet jau sukome galvas, kur kitais metais kraustytis su vis didėjančiu būriu vaikų ir į koncertų salę nebetelpančiais tėvais, planavome rugsėjo koncertus, galvojome, ką šiemet nuveiksime su savo moksleivių chorų festivaliu. Bet trūko dar KAŽKO – iššūkio, kuris su naujomis idėjomis pažadintų vidury nakties, projekto, apie kurį kalbantis būtų sunku nusėdėti vietoje.

Dovilė: (Kol kas) 8 priežastys, dėl kurių verta vaiką vesti į chorą

Visiems žmonėms, kurie vaikus veda į chorą, bet patys nėra jame dainavę, kada nors iškyla klausimas, kodėl juos ten reikia vesti kiekvieną pirmadienį, trečiadienį ir šeštadienį. Gerai, jei vaikas jau pats sugeba nueiti iki mokyklos, o jei tai reikia daryti tėvams po darbo? Taip norisi išsitiesti namie ant lovos ir nieko nebeveikti! Noriu pasidalinti keliomis priežastimis, dėl ko mano galva vertėtų vaiką išleisti arba patiems nuvesti į chorą.

Toma: Svajonės pildosi

Mažieji visada trokšta būti panašūs į vyresnius. Tie, kas turi vyresnes seseris ar brolius, puikiai mane supras. Sesuo Kalėdoms gavo lėlę – aš būtinai norėdavau tokios pat. Sesuo pradėjo eiti į mokyklą – ir aš kasdien zyzdavau, kad noriu. Sesuo pradėjo lankyti smuiko pamokas – jas iš paskos ėmiau lankyti ir aš. Taip prasidėjo mano draugystė su Muzika. Tiesa, praėjus ketveriems metams mes pasukome skirtingais keliais. Retkarčiais susitikdavome, paimdavau smuiką į rankas ir grodavau, kai būdavo liūdna. Grodavau ir tuomet, kai būdavo linksma. Kai nesisekdavo, arba atvirkščiai – sekdavosi taip, kad nežinodavau, kur sutalpinti džiaugsmą. Kažkas iš senovės išminčių yra pasakęs: „ne mes klausomės muzikos, o muzika klausosi mūsų“. Ir jis teisus. Prie šio posakio būtų galima pridėti – „ir gydo“. Muzika padeda užsimiršti, padeda išgyventi, padeda atsiriboti. Tikriausiai tai ir buvo pagrindinė priežastis, kodėl aš grįžau pas muziką. Tiesa, mane lydėjo nebe smuiko garsai, bet balsas. Choras. Tai buvo, ir yra, ta vieta, kurioje jaučiuosi saugiai, jaučiuosi savimi. Jausmas, kai esi kolektyvo viduje, kai dainuoji sudėtingiausius kūrinius – neapsakomas. Ir už to slypi vienas žmogus. Vienas žmogus sugeba gydyti tūkstančius. Vienas žmogus gali kiekvieną skambančią natą paversti stebuklinga. Vienas žmogus savo rankomis gali apglėbti visą pasaulį. Vienas žmogus gali vienam sukelti šypseną, o kitam padėti įsikibti į gyvenimą ir tvirtai jo laikytis. Būtent to mane ir išmokė vos vienas žmogus. Žmogus, kuris sugeba pamatyti tai, ką kitas žūt būt nori nuslėpti. Ir tas žmogus mane vis dar veda tolyn. Atvedė ten, kur esu dabar.