Būsena

Ieva: Pradedam!

Taip būna – turi žiauriai gerą idėją, apie ją karts nuo karto pagalvojus net užšyla delnai, kaip nori imti ir daryti, bet vis būna svarbesnių reikalų, vis skubesnio bėgimo, vis naujesnių idėjų, jos visos – ir žiauriai geros, ir kvailos, ir reikalingos, ir beviltiškos – kraunasi į vieną krūvą, kol galiausiai lieka du keliai: arba išsitraukti tą žiauriai gerą, kuri net šviečia iš po visos tos krūvos, arba susitaikyti su faktu, kad ji galiausiai nuskęs kasdienių popieriukų, skambučių, skaičiukų, kavos puodukų ir darbų sąrašėlių košėje. Taip buvo su mūsų dienoraščiu – atrodytų, nieko čia genialaus, dienoraštis kaip dienoraštis, jų pilnas internetas, neskaitomų, niekam, išskyrus jų rašytojus, nereikalingų, bet atsimenu tą jausmą, kai pirmą kartą sugalvojom rašyti. Taip džiaugėmės – pagaliau susivokėme, kad jau seniausiai išrastas būdas ne tik sau patiems dokumentuoti savo gyvenimą ir darbą, bet savo atradimais, klaidomis, džiaugsmais, klausimais dalintis ir su kitais. Klausėme vieni kitų, ar skaitytume, jei tokį dienoraštį rašytų kitas choras – ir didelėm akim linksėjom, kad žinoma, skaitytume! Pradėjome kalbėti apie tai, ką savo dienoraštyje galėtume rašyti, ką skaityti būtų įdomu mūsų kolegoms, mūsų vaikų tėvams, patiems vaikams, choristams iš kitur; ir visi iškart turėjome tiek daug idėjų įrašams! O tada – tada buvo kažkoks konkursas, tada festivalis, kelionė, baigėsi mokslo metai, prasidėjo kiti, kraustėmės, ieškojome naujų žmonių, organizavome naujus koncertus, siuvomės rūbus, rašėme projektus… Ir dienoraštis atsidūrė kažkur stalčiaus dugne. Kartais kuisdami tą stalčių jį ten atrasdavome, bet, na, – ne šiandienSkaityti toliau