Benedikta: Ko išmokau mokydama

Prisimenu, kai  buvau maža, ant aprasojusių langų piešdavau smuiko raktą ir visokias natas. Įsivaizduodavau, kad tai yra klasės lenta, ant kurios rašau ir aiškinu vaikams muzikos pamoką. Visada svajojau būti muzikos mokytoja. Kaip ten sakoma – jei labai stipriai svajoji ir nori, jėgos atsiranda toms svajonėms įgyvendinti. Mama, matydama mano potencialą muzikai, nuvedė į muzikos mokyklą. O po 8 klasės iškeliavau į J. Tallat – Kelpšos konservatoriją, kur mokiausi chorinio dirigavimo specialybės ir galiausiai po 12 klasės mano svajonė tapo realybe! Po 12 klasės įstojau į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, derindama mokslus su muzikos mokytojos darbu. Nesenai pati sėdėjau suole ir klausiau, ką mokytoja aiškina mokiniams, o dabar tai darau aš!  Bet niekas nesakė, kad gyvenimas išlindus iš už mokinio suolo bus lengvesnis… Pirmi mokytojavimo metai buvo sunkūs. Buvo ir ašarų, ir streso. Pamenu tuos pirmus kartus, kai “Ugnelės“ direktorė Valerija palikdavo mane vieną su mokiniais ir pasakydavo: dabar vadovauja mokytoja Benedikta. Tie pirmi kartai, kai turėjau rinkti repertuarą, atsakyti už vaikus, užtikrinti, kad jiems nieko netrūktų, o klasėje būtų puiki atmosfera…

Daug kas mano aplinkoje nesupranta, koks sunkus mokytojo darbas. Tai ne tik pamokos pravedimas! Pirmiausia – tai pasiruošimas pamokai, kuris dažniausiai vyksta namie su arbatos puodeliu, kai apgalvoji kiekvieną ateinančią pamoką, kiekvieną jos minutę, kiekvieną žodį, ir tik tada stoji prieš klasę. O kur dar visi popierių tvarkymai, pasiruošimai koncertams ir panašios užduotys!

Kai tapau mokytoja, išmokau planuoti savo laiką dar geriau – kadangi studijuoju ir dirbu, man tai yra labai svarbu. Paradoksas tas, kad didžiąją dienos dalį esu studentė, kuri klauso dėstytojų paskaitų, o vakare būnų tas žmogus, kurio klauso vaikai. Kaip ten sakoma – kuo žmogus labiau užimtas, tuo labiau gyvenimas jį priverčia visur spėti ir toks pasakymas, kaip „neturiu laiko“, tiesiog negalioja.

Taip pat tapusi mokytoja išmokau labiau suprasti vaikus ir jų charakterį. Juk mokytojui tai yra ypač svarbu – iškilus kokiai nors bėdai mokytojas tampa taip pat ir psichologas, kuris padeda mokiniams. Jis turi mokiniui pagelbėti, padrąsinti, suprasti.

Dar vienas svarbus dalykas – išmokau į gyvenimą žvelgti „lengvai“. Vaikams visas gyvenimas atrodo žymiai paprastesnis nei suaugusiems. Žiūrėdama į gyvenimą jų akimis suprantu, kaip svarbu papildomai nestresuoti, jei tam nėra pagrindo – juk anksčiau ar vėliau vis tiek viskas bus gerai!

Žinoma, mokytojos darbas išmoko pareigingumo, kruopštumo, o ypač – kantrybės. Kiekvienas vaikas skirtingai įsisaviną dėstomą medžiagą – galbūt kai kuriems reikia daugiau laiko, o gal net atsisėsti šalia jų ir indvidualiai paaiškinti, o kiti viską supranta iš pirmo karto. Manau, mokytojui kantrybė yra labai svarbus dalykas, jei nori, kad vaikai viską įsisavintų 100%. Taip pat mokytojos darbas išmoko būti originalia ir kūrybinga. Juk vaikai ne tik mokosi – reikia pamokas pagyvinti, kad vaikai būtų motyvuoti į jas eiti.

Dirbdama mokytojos darbą kaskart pati atrandu sau nežinomų dalykų. Bandau taikyti įvairius mokymo būdus ir stebiu, kaip mokiniai greičiau įsisavina medžiagą. Mokytojas turi nuolat ieškoti, domėtis, atrasti ir ne tik mokyti, bet ir mokytis!

Ką manote Jūs?

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s