Kiekvieną kartą, kai einu į jaunesniosios pagrindinio choro grupės (10-12 m. vaikų) repeticiją, jaučiuosi kaip loterijoje. Nežinau, kaip jie elgsis, ar labai išdykaus ir t.t. Nesupraskite neteisingai – jie visi labai gabūs ir turi nuostabius balsus, bet yra keli vaikai, kurie blaško visus kitus. Ir kaip tyčia – jie lanko beveik kiekvieną mano pamoką! Tad tiesiog pailsėti nuo jų išdaigų nepavyks. Vis suku galvą, kaip vaikams paaiškinti, kodėl man taip sunku dirbti, o jų draugams taip sunku susikaupti, kai kažkas vis išdykauja. Atrodo, kad praeitą repeticiją man pavyko tą padaryti!
Likus 5 minutėms iki repeticijos pabaigos mes buvome įpusėję dainą, kurią vaikai puikiai moka. Du mano išdykėliai, kurie, neabejoju, dainą galėtų puikiausiai sudainuoti viduryje nakties, pradėjo juoktis, blaškytis ir kitaip traukti visų dėmesį į save. Nusprendžiau išbandyti šį tą naujo: pakviečiau vieną iš jų likusioms kelioms minutėms tapti mokytoju. Daviau jam užduotį: padaryti bet ką, kad choras padainuotų kūrinį iki galo. Pažadėjau, kad jei jam pavyks, visą grupę paleisiu keliomis minutėms anksčiau. Choristas, nenustodamas juoktis ir blaškytis, iš pradžių ėmė vaidinti mane. Vaikai, žvilgčiodami į laikrodį, pradėjo protestuoti – visiems norėjosi tų kelių papildomų pertraukos minučių. Mano išdykėlis pasimetė – jo pokštai vaikams nebebuvo įdomūs! Dar vieną brangią minutę jis iššvaistė bandydamas susigrąžinti draugų dėmesį rimtu skatinimu dainuoti, bet vaikai jo jau nebeklausė. Tai supratęs, aš jį pasodinau atgal į vietą ir pabaigiau repetuoti kūrinį. Išdykėlis jį sudainavo ramiai ir susikaupęs. Atrodo, šį kartą mano idėja suveikė :)
Mūsų choras 