Martyna: Kiek meilės gali tilpti vaiko širdyje?

Pagaliau išpildžiau seniai vaikams duotą pažadą: gimtadienio proga mažuosius dainininkus išsivedžiau į lauką. Įsikūrę pievelėje vaikai vaišinosi saldainiais, riestainiais ir braškėmis. Mažieji čiauškėjo įvairius juokus, dalinosi prisiminimais apie savo gimtadienį, įvairias keliones ir išvykas. Vaikai neslėpė susijaudinimo, kai ištraukiau maišelį pilną balionų ir kiekvienam pripūčiau jų pasirinktą. Pasiūlius kažką ant baliono nupiešti, vaikai vos pasidalino flomasterį! Jie puolė piešti mamą, tėtį, brolį ir sesę, nepamiršo ir mylimo gyvūnėlio. Stebėjau juos ir supratau, kad laukdami kol draugas baigs piešti jie ugdo kantrybę, viena ranka laikydami balioną, o kita piešdami ant nelygaus paviršiaus jie lavina kruopštumą, leisdami pažiūrėti ir paliesti savo ,,meno kūrinį” jie puoselėja draugystę ir pasitikėjimą. 

Mano žvilgsnį staiga patraukė link durų einanti mokinukė. Pašaukiau ją vardu, norėdama išsiaiškinti kas atsitiko ir kur ji keliauja. Mergaitė susigėdusi sugrįžo ir parodė delniuke paslėptus du saldainius. ,,Aš tik noriu pasidalinti su ta mergyte, kuri stovi prie durų”,- atsakė. Po keletos minučių dar ką tik nedrąsia laikyta kaimynų mergaitė jau vaišinosi gimtadienio skanėstais, pūtė balionus ir dainavo dainas.

Pamokėlės pabaigoje vaikai apsiavę batukus nubėgo pas tėvelius. Šie juos ruošdami kelionei namo klausinėjo apie pamokėlę, o vaikai nenustodami čiauškėjo kiek saldainių ir braškių suvalgė, kokie mokytojos žandai buvo dideli kai pūtė balionus ir kiek dar kartų jiems reikia ateiti, kad surinktų pakankamą skaičių lipdukų. Po kurio laiko klegesys mokykloje visai nurimo, grįžusi į klasę ėmiau tvarkyti žaislus, kėdutes ir instrumentus. Pajutau iš nugaros stiprų ir labai netikėta apkabinimą. Pamaniusi, kad dainininkė kažką pamiršo pasiteiravau ir ėmiau žvalgytis po klasę, bet jos daiktų ten nebuvo. ,,Su gimtadieniu, mokytoja, pamiršau tave apkabinti. Atsiprašau, kad tik tiek šiandien galiu tau duoti”.

***

Kiek meilės telpa vaiko širdyje? Nesuskaičiuojama galybė. Jie dovanoja savo apkabinimą kaip didžiausią dovaną ir  nieko neprašo už tai mainais. Jie besąlygiškai pasitiki ir džiaugiasi galėdami papasakoti kas nutiko darželyje. Jie negaili komplimentų ir visada pastebi raudonai padažytas lūpas ar naują suknelę, klausdami: ,,čia tavo vestuvinė?”. 

Meilės vaiko širdyje yra būtent tiek kiek reikia. Nei per daug, nei per mažai.

Ką manote Jūs?

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s