Valerija: Vaikas nebenori lankyti būrelio. Ką daryti tėvams?

Visų pirma turiu prisipažinti, kad man niekada nepatiko terminas „būrelis“. Tai žodis, turintis laikinumo atspalvį. Tarsi į būrelį susiburia kažkokie žmonės ir visai nesvarbu, kiek kartų jie susitiks, kaip ilgai dirbs ir kas jie tokie. Jokių įsipareigojimų, jokio tęstinumo. Man, dirbančiai su choru, labiau priimtinas žodis „kolektyvas“ – grupė žmonių, siekiančių vieno tikslo, dirbančių ir tobulėjančių kartu. Choras man – ne būrelis, o kolektyvas. Ką daryti tėvams, jei vaikas nebenori būti kolektyvo dalimi? Vienareikšmiško atsakymo tikrai nėra. Tik iš savo praktikos žinau, kad šis klausimas kiekvienam vaikui anksčiau ar vėliau būtinai iškyla. Šitas etapas būna kiekvieno vaiko dainavimo karjeroje. Aš pati taip pat buvau sugalvojusi mesti muzikos mokyklą… Kodėl tai vyksta? Kodėl vaikas, kuris tik ką su didžiausiu džiaugsmu bėgo į repeticijas, staiga pareiškia, kad viskas, nebenoriu? Kaip elgtis?

Dabar daugelis tėvų stengiasi, kad vaiko visi poreikiai būtų maksimaliai patenkinti ir leidžia bandyti daug veiklų. Tame nėra nieko blogo. Bėda gali iškilti tada, kai neatsiranda tokia veikla, kur vaikas jaučiasi gerai. Tada, kai vaikas keičia veiklas kas mėnesį ir niekur neranda „savęs“…

Kartais vaikai sugalvoja pasitikrinti – ar tikrai tas darbas, kurį aš darau, yra svarbus? Tada jie pareiškia, kad viskas – nebelankysiu. Dažnu atveju jis girdi iš tėvų – gerai, tavo sprendimas. Vaikui yra 10 ar 12 metų ir jis turi daryti tokius sprendimus! Jo galvoje neišvengiamai kyla klausimas – nejau daugiau tai niekam nerūpi? To klausimo vaikai garsiai dažniausiai neformuluoja, jie sako, kad nenori, tingi, pavargo. Kai išgirstu, kad vaikas nebenori, arba kad nespėja, nes penktoje (!) klasėje jam labai daug namų darbų, norisi garsiai rėkti. O kodėl jis nebenori? Kodėl „nespėja“? Kas jam blogai?

Įsivaizduokime: vaikui blogai. Jis jaučiasi neišgirstas ir vienišas, ir jam blogai visur – mokykloje, namuose, chore. Jis bando ieškoti sprendimo, bando tėvams pasakyti, kad kažką reikia keisti, bet ką vaikas gali pakeisti – namus? Ne. Mesti mokyklą – ne. Mesti chorą – taip! Jam tada atrodo, kad bent kažką gali kontroliuoti. Bandykime išgirsti vaiką. Kokia iš tikrųjų jo problema? Tikrai yra vaikų, kuriems paprasčiausiai nepatinka dainuoti. Arba nepatinka dainuoti grupėje. Jokiu būdu nereikia versti ir kankinti. Bet viską pasako vaiko akys – kaip jis jaučiasi po repeticijos? Prieš repeticiją gali sakyti, kad nenori eiti, ypač mažieji – gal jiems norisi daugiau pabūti su tėvais? Apie ką kalba, kai einate namo? Ar pasakoja apie choro draugus? Ar pasakoja apie naujas daineles? Ar laukia išvykų su choru?

Labai daug priklauso nuo šeimos palaikymo. Jeigu mes į chorą žiūrėsime kaip į būrelį, kur vaikas tik praleidžia laiką, kol mes dirbame – bus blogai. Kažkada vaikas supras, kad jo paties „darbas“ niekam neįdomus. Jeigu niekas iš šeimos „neturi laiko“ ateiti į koncertą, tai kam vaikas dainuoja? Į kolektyvą vaikas ateina ne vienas – šeima ateina kartu su juo! Todėl ir išeiti turėtų tik visi kartu supratę tikrąsias išėjimo priežastis, priėmę pasvertą ir atsakingą sprendimą. Kad vėliau netektų gailėtis :)